Nemiegok, Mišios vyksta!

6 Komentaras

Šis tekstas nebus toks linksmas kaip ankstesnieji. Mat bandysiu pamąstyti, kodėl bažnyčią reguliariai lanko tiek nedaug žmonių, ypač jaunimo. Priežasčių, žinoma, daug, bet viena iš jų gan ryški – žmonių akyse liturgija (ritualiniai veiksmai) netenka savo prasmės ir svarbos.

Liturgijos reikšmė

Pagrindinė katalikų liturgija – šv. Mišios. Kas tai yra? Kalbant teologiškai, tai – Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus sudabartinimas, atkartojant Paskutinės vakarienės veiksmus ir žodžius.  Švenčiama Dievo meilė žmogui ir Jo, taip pat ir mūsų visų pergalė prieš mirtį, galų gale – mistinis susitikimas su autentišku, tikru Dievu.  Žodžiu, didingas dalykas,  apie jį nelengva rišliai papasakoti, bet, manau, tai puikiai iliustruos šie du piešiniai:

Kaip matot, švenčia tiek tikintieji Žemėje, tiek šventieji ir angelai anapus. Tai nėra tiesiog maldos popietė, liturgija – tai mistinis įvykis, kuriame dalyvauja visa Trejybė. Dar įdomiau tai, jog katalikai ir ortodoksai (stačiatikiai) tiki, kad duona ir vynas liturgijos eigoje virsta tikru Kristaus kūnu ir krauju – ne simboliškai, bet visa savo esme.

Kyla klausimas, kam reikia tokių keistų apeigų? Atsakymų pateikė teologas Benas Ulevičius ir studentas Gabrielius E. Klimenka savo paskaitoje „Vampyriškoji teologija: kodėl krikščionys geria kraują?“  Pagrindinė išsakyta mintis – Biblijoje kraujas reiškia gyvybę. Gerdami Kristaus kraują (Jo paliepimu!), mes įgauname Jo gyvybę, „Dievo DNR“, savotiškai šventėjame.  Kaip po vampyro įkandimo žmogus tampa nemirtingas, bet pasmerktas amžinam alkiui ir žudymui, taip po Kristaus “įkandimo“ ir Jo kraujo tampame nemirtingi galutinei pilnatvei Danguje, o ir šioj Žemelėj dar būdami galim kažkiek ragauti Tobulumo. Įdomu, ar ne?

Žodžiu, liturgijoje vyksta daug gilesni ir sudėtingesni dalykai, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tam, kad visa tai suvoktume, reikia udyti savyje simbolinį mąstymą ir, žinoma, – tikėjimą. Tuos dalykus tebeturime, rusena jie mumyse, tik reiktų tinkamai panaudoti.

Katalikų vargai

Tačiau čia  iškyla ir keblumų. Kiek kartų teko girdėti, ar Tu pats, mielas skaitytojau, esi patyręs, kaip šv. Mišių metu… nuobodu.  Migdo. Ir ne dėlto, kad trūksta tikėjimo ar pan. Ten iš tiesų  kartais būna nuobodu. Kunigas paskaito, pakalba į mikrofoną, atsistoji, atsiklaupi, ir, atrodo, viskas. Plius dar gedulingai atliekamos giesmės, kažkokie graudenimai… Štai kodėl, nors buvau visąlaik tikintis, į bažnyčią nevaikščiodavau – nes šv. Mišios asocijuodavosi su laidotuvėmis.

Žinoma, liturgija nėra šou ar koncertas. Jos paskirtis kita – susitikti su Dievu. Tikintysis turi suvokti, kur ir ko eina kiekvieną sekmadienį, bet pilna liudijimų, kaip iš dvasininkų (aišku, tikrai ne visų) pusės labai trūksta supratimo, kas yra liturgija. Juk ji turėtų žmogų įvesti į Prisikėlimą – visomis prasmėmis. Kunigas liturgijoje atstovauja Kristų, „klapčiukai“ – angelus, mes – Dievo tautą. Kiekvienas liturginis judesys, sakinys turi savą turtingą, tūkstančius metų brandintą simboliką ir prasmę. Tad juos atlikti reikia su derama pagarba. Žodžius geriau išgiedoti – tai teikia ir pagarbos, ir grožio. Liturginė muzika tikinčiuosius turėtų taip pat priartinti prie Šventybės, atstoti angelų chorus.

Tačiau ką dažnoje parapijoje (ypač provincijose) matome? Nesinori kažko kaltinti, bet situacija liūdnoka: liturginiai tekstai sausai beriami, skaitoma “be dūšios“, pamokslai tampa ne Šventojo Rašto aiškinimu, o moralais apie nūdienos politikus, ramybės palinkėjimui duodamos penkios sekundės, ir apskritai kažkur skubama, lekiama. Pagarbos jausmo irgi nematyti – praeidami pro altorių, dvasininkai ne nusilenkia, o tik nežymiai linkteli galva, ir pan. Kita problema – giesmės bažnyčioje: kai kurie vargonininkai ir chorai žiauriai nusigieda, nors galima suprasti ir klebono situaciją: negi išvarysi? Teko girdėti giesmių tekstų, prilygstančių „Pūko“ radijo stoties dainų poezijai. Šis pavojus gresia ir giedančiam jaunimui: nauji instrumentai (gitaros, pianinas, smuikai) labai praturtina muziką, bet ir čia nuolatos reikia stengtis kurti nebanalias melodijas ir tekstus. „Aš myliu tave, nes tu myli mane“ nekaip skamba šv. Mišių metu.

Kita žiauriai skausminga katalikų problema – trūksta bendruomenių. Neužtenka vien lankyti pamaldas, tikras krikščionis turėtų būti kartu, dalintis tikėjimo, gyvenimiška patirtimi, vienas kitam padėti, geriau pažinti vienas kitą. Tik būdami kartu esam stipresni. Tuo tarpu ar daug vienybės yra tarp katalikų?.. Susitinkam tik bažnyčioje, žinoma, jei spėjam pamatyti kitą žmogų ir jam palinkėti ramybės per tas duotas penkias sekundes.

Kai kada bendruomenės nebuvimą bando kompensuoti kunigo šou. Liturgijos metu jis improvizuoja, prideda savo žodžių, kuria „šiltą jaukią“ atmosferą, tiesa, nelabai tas pavyksta. Šitaip galbūt bandoma pritraukti jaunimo, bet kas jau kas, o jaunimas moka pamatyti, kas tikra, o kas suvaidinta.

Išeitys?

Va kiek padūsavimų. Kur nuves dabartinė situacija, sunku pasakyti. Kita vertus, matau dvi galimybes pagerinti situaciją:

  1. Bendruomenių formavimas, įvairios veiklos „už bažnyčios kiemo vartų“ organizavimas. Laimė, šitai po truputį vyksta, jauni charizmatiški kunigai buria aplink save žmones ir sudomina krikščionybe.
  2. Liturginis judėjimas. Jis skatintų geriau suvokti, kas gi vyksta šv. Mišių metu, ką reiškia kiekviena liturginė sekundė, padėtų tikintiesiems suprasti tą didingumą ir grožį, Tradiciją, tęsiančią pirmųjų krikščionių laikus. Judėjimo (dar?) nėra, turime tik pavienius asmenis (bent jau kiek žinau), kurie gilinasi į liturgijos specifiką: tai jau minėtasis Benas Ulevičius ir kunigas Eitvydas Merkys. Kai būna geros nuotaikos, protingos kritikos apie šiuolaikinį Eucharistijos šventimą paberia Lietuvos tradicionalistai, kurie net ir savo tinklalapį turi. Visi kaip reikiant išsilavinę, tiesa, gera nuotaika, matyt, retai teužklysta, nes tame puslapyje vietoje konkrečių pasiūlymų ar pavyzdžių daugiausia talpinami kaltinimai ar pamąstymai iš serijos „kaip viskas ritasi žemyn“. Ir šiaip, kiek teko susidurti, jų dažna taktika – kaltinimai ir pasišaipymai. Tokia savotiška maištininkų pozicija, kiek primiršus, jog ne kaži kaip iš šono atrodo, kai katalikai juodina savo vyskupus…

Tad racionalaus, pagarbaus dialogo ir minėto liturginio judėjimo Lietuvoje labai trūksta. O labiausiai – dvasininkų nesustojimo vietoje.

Turime puikių pavyzdžių, kurie užkrečia, tad būtų šaunu, jei jų skaičius augtų.

Reklama

Paskutinės valandos

Parašykite komentarą

Jau seniai buvau patyręs, ką reiškia miegoti šešiolika valandų iš eilės. Taip, vakar pagaliau pridaviau užbaigtą bakalauro darbą, o naktis prieš tai buvo bemiegė. Nors paskui jaučiausi kaip baldas (nežinau, tiesą sakant, kaip baldai jaučiasi, bet turbūt nekaip), toji naktis buvo savaip įdomi ir naudinga, dėl kelių priežasčių:

  1. Pirmąkart sužinojau, ką reiškia mokslinio darbo įvadas ir kaip jį reikia rašyti;
  2. Išgirdau tą nuostabų rytinį ankstyvųjų paukščių čiulbėjimą, kuris maloniai nuteikia visai dienai;
  3. Žinodamas, jog kitos nakties neturėsiu, pajutau tvirtą, galima sakyti, vyrišką nusiteikimą „viskas arba nieko“;
  4. Maždaug apie 4.30, eidamas į virtuvėlę atsigerti vandens, pritrėškiau bėgantį tarakoną (šiaip man gaila gyvūnų, bet kad šitų labai daug pastaruoju metu). Turbūt esat pastebėję, jog paryčiai  po bemiegės nakties būna pats tinkamiausias metas haliucinacijoms ir įvairiems nuotaikų šuoliams. Kai kuriems tuo metu trinkteli mūza, kaip antai man po tarakoniško incidento, ir galvoje žaibiškai gimė va toks ketureilis:

Mano būste yr daug tarakonų

Tapkę paimu – ir jie visi lavonai

Jei jie užsimano vėl ateiti

Tuoj sužino mano tapkės greitį

Suskamba, ar ne?

Valandos tapkės greičiu bėgo toliau, ir 14.30 išbėgau iš namų. Prieš pat užrakinant duris, nusifotografavau atminčiai. Galite palyginti žemiau esančias nuotraukas: kairėje pusėje matot laimingą mokyklos laikų jaunuolį, o dešinėje – bakalaurinio rašymo iškankintą beveik buvusį studentą.

Darbą reikėjo priduoti iki tos pačios dienos 17 val. Tą padariau maždaug 16.27, ir tuo, žinoma, negalėjau patikėti. Iš pokalbio su kursioke, prieš pat įteikiant atspausdintą darbą instituto administratorei :

–         Negaliu patikėt…

–         Jo, geras jausmas, ane?

–         Gal eikim truputį lėčiau, čia tokios didingos akimirkos. Atrodo, kad su tuo darbu dalelę savęs atiduosiu…

–         Taigi kompe juk tą patį turėsi.

–         A, jo, tikrai…

Štai dar viena smagi akimirka – aš, kursiokas Gytis ir kursiokė Renata. Rankose laikau savo džiaugsmą ir vargą.

O čia – kursiokas Povilas, kuris, kaip matot, džiaugiasi ne tik darbo pabaiga, bet ir pavasariu (pavaizduotas asmuo turi 18 metų, sutikimas dėl atvaizdo panaudojimo gautas).

Sunkus laikas buvo visiems. Ta keista nervinė įtampa dar iki dabar tebėra, nors ir daug išnyko sulig šios nakties saldžiu miegu.

Mano darbo tema – „Propaganda žurnale „Genys“ (1940-1941, 1954-1964 m.)“. Viso 95 lapai. Nežinau, ar tai sveika, bet, tikiuosi, viskas bus gerai.

Tiems, kas dabar skaito ir dar tik bus ketvirtakursiai, norėtųsi patarti pradėti darbą rašyti jau dabar. Bet juk taip niekuomet nebūna, cha cha cha! Todėl kitas patarimas: pasirinkit arba susigalvokit sau įdomią temą, neimkit bet ko. Tuomet ir kava, ir word‘as bus mielesni.

Du milijardai svajotojų

Parašykite komentarą

Šią savaitę jau antrą kartą žiūrėjom TV. Šiaip to nepraktikuoju, bet kad proga tokia neeilinė pasitaikė – gi transliavo Karališkosios Šeimynos Princo Antro Pagal Eiliškumą Sosto Paveldėtojo Kunigaikščio Williamo ir tiesiog Keitės vestuves. Visas keturias valandas neatitraukiau užmiegotų akių nuo teleekrano. Gal čia ne mano sritis, bet, tiesą sakant, buvo nuobodoka. Net snūstelėjau per vestuvių ceremoniją, kas man, religiniam fanatikui, gėda prisipažinti. Taip – kaip dažnai nutinka, suveikė reklama ir faktas, jog tuoksis ne bet kas, o “pats“ princas.

Tiesioginės transliacijos vedėjų (o gal ir kolegų žurnalistų) dėka pačios vedybų apeigos ir jų reikšmė buvo nustumtos tarsi į antrą ar trečią planą. Juk būtų buvę visai įdomu sužinoti apie jaunųjų meilės istoriją, pasipiršimo tradicijas, galų gale, anglikonišką santuokos supratimą. Arba kažkiek daugiau pažinti Villiamo ir Keith asmenybes – kuo jie nusipelnė, apie ką rašė diplominius darbus, kokios ypatingos jų savybės, ir pan. O tai, ką matėm ir girdėjom, mano nuomone, buvo lengvo bulvaro apraiška – keliama įtampa, kas pirmas apsiverks, kokią šukuoseną pasidarys, kokios spalvos suknią užsivilks, kiek ir už kiek gers ir valgys, ir t.t. Nu ar tai esmė? 🙂

Vis dėlto, sužinojau ir keletą įdomesnių dalykų. Supratau, jog:

1. Sunkus tas aukštuomenės gyvenimas. Tiek visokių etiketo taisyklių (tam nusilenk, tą aplankyk, su tuo valgyk, kitam nusišypsok, ten pritūpk), kad kažkoks dirbtinumas turėtų jaustis. Ypač jaunajai, nepripratusiai prie tokių keistenybių. Šiaip įdomu, ar etiketas veikia tokiu pat principu, kaip mada?.. Na, kažkas sugalvoja, paplatina, parduoda, ir tai tampa norma? Nes etikete jokios kažkokios gilesnės simbolikos nerandu. Šiaip ar taip, gerai sakė Elžbieta II – jau geriau būt niekam nežinomam ir ramiai sau kiaules šert kokiam kaimely. Būtų žiauru, jei kiekvieną mano judesį kas nors pastoviai fiksuotų – juo labiau, kad kartais nevalingai viešumoj krapštau nosį.

2. Žmonėms reikia Pasakos. Kitaip nebūtų tų 2 mlrd. žiūrovų, netransliuotų vestuvių ir Lietuva. Juk, atvirai sakant, tie jaunieji išore niekuo ypatingai nesiskiria nuo paprastų žmogelių – vienas praplikęs, kita – graži, bet neišsiskirianti nuo daugelio kitų. Visa esmė – tai susiję su Karališka šeima, vadinasi, Pilimis, Senove, Viduramžiais, Riteriais, Princesėmis, Kovomis, galų gale, Gėriu ir Blogiu. Prisiminkime: juk princas pasakose visuomet nugali blogį, ir triumfuoja teisingumas. Tai, kas vyko penktadienio popietę – simboliška archetipinė Gėrio pergalė, tiksliau, Teisingumo poreikio trupiniai, kuriuos britai rinko su didžiausiu džiaugsmu. Ar tai gerai? Manau, kad taip. Tai reiškia, kad žmonės vis dar nori Gėrio ir Grožio. Ir, tiesą sakant, nesvarbu, kas būtų tuokęsi – ar Williamas, ar Haris, ar Zuzana, ar Vincas – svarbu tai, kad visa tai – KARALIŠKA, Didinga, šiek tiek mistiška. Galbūt ne vieną lietuvį tas visas “triumfas“ iš tiesų pradžiugino, optimistiškai nuteikė ir bent kuriam laikui panaikino liguistą pavydą turtuoliams.

3. Lietuvai irgi neprošal būtų simbolinis karalius – gal tuomet žodį “lietuvis“ su džiaugsmu tartų ne tik Amerikos lietuviai.

Muzikiniai prisiminimai

Parašykite komentarą

Gatvės muzikos dienai artėjant – dar visai neseni prisiminimai iš laikų, kuomet grojau klavišiniais grupėje “Maršrutinis Katafalkas“. Šis kolektyvas gyvuoja iki šiol, vyrukai dirba iš peties.

Pirmasis oficialus mūsų pasirodymas įvyko maždaug prieš du metus muzikos klube “Tarantino“. Grojom trise – gitaristas Leo, pučiamuosius pučiantis Andrius ir aš, klavišus maigęs. Vyko interneto portalo “Akordai.lt“ gimtadienis. Štai kas apie “MK“ buvo parašyta portale:

Kuo toliau, tuo darėsi linksmiau. Sekantys dainuoti išėjo žmonės, kuriuos sieja tai, kad jie repetuoti važiuoja į studiją užmiestyje, ir juos ten visada veža tam tikra transporto priemonė. Būtent jos garbei jie pasivadino „Maršrutinis katafalkas“. Smagu buvo matyti, kad jų paklausyti susirinko šaunus būrys merginų. Jos plojo, šėlo, fotografavo ir šiaip kaifavo nuo to, kas vyksta scenoje. Manau, ne mažiau kaifavo ir patys muzikantai. Man asmeniškai labai įsiminė jų perdainuotą liaudies daina „Išėjo tėvelis į mišką“ ir tai, ką man pasakė pati grupė prieš pasirodymą. Kai jų paklausiau, kiek dainų jūs atsivežėte, jie atsakė: „Šiaip turime keturias, bet jei norite, mes galime dainuoti kad ir visą naktį, tik duokite laiko“. Na jų tokiam pažadui, deja, nebuvo lemta išsipildyti, tačiau publikai jų pasirodymas patiko ne mažiau, negu kitų grupių atliktos dainos. MK irgi buvo salės paprašyti pratęsti savo pasirodymą, ir pakartojo savo dainą „Afraid of the dark“. Tikrai šaunūs muzikantai ir šiaip paprasti draugiški žmonės, respectas už abu šiuos nuopelnus.

Kiek vėliau prisijungė gitaros virtuozas Darius, būgnų karalius Gintaras ir bosas Giedriukas. Tuomet būdavę taip:

O čia – ramesnis kūrinukas. Aš tas iš kairės, prie sintezatoriaus:

Smagu prisiminti. Juolab, kad Gatvės muzikos diena artėja.