Šis tekstas nebus toks linksmas kaip ankstesnieji. Mat bandysiu pamąstyti, kodėl bažnyčią reguliariai lanko tiek nedaug žmonių, ypač jaunimo. Priežasčių, žinoma, daug, bet viena iš jų gan ryški – žmonių akyse liturgija (ritualiniai veiksmai) netenka savo prasmės ir svarbos.

Liturgijos reikšmė

Pagrindinė katalikų liturgija – šv. Mišios. Kas tai yra? Kalbant teologiškai, tai – Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus sudabartinimas, atkartojant Paskutinės vakarienės veiksmus ir žodžius.  Švenčiama Dievo meilė žmogui ir Jo, taip pat ir mūsų visų pergalė prieš mirtį, galų gale – mistinis susitikimas su autentišku, tikru Dievu.  Žodžiu, didingas dalykas,  apie jį nelengva rišliai papasakoti, bet, manau, tai puikiai iliustruos šie du piešiniai:

Kaip matot, švenčia tiek tikintieji Žemėje, tiek šventieji ir angelai anapus. Tai nėra tiesiog maldos popietė, liturgija – tai mistinis įvykis, kuriame dalyvauja visa Trejybė. Dar įdomiau tai, jog katalikai ir ortodoksai (stačiatikiai) tiki, kad duona ir vynas liturgijos eigoje virsta tikru Kristaus kūnu ir krauju – ne simboliškai, bet visa savo esme.

Kyla klausimas, kam reikia tokių keistų apeigų? Atsakymų pateikė teologas Benas Ulevičius ir studentas Gabrielius E. Klimenka savo paskaitoje „Vampyriškoji teologija: kodėl krikščionys geria kraują?“  Pagrindinė išsakyta mintis – Biblijoje kraujas reiškia gyvybę. Gerdami Kristaus kraują (Jo paliepimu!), mes įgauname Jo gyvybę, „Dievo DNR“, savotiškai šventėjame.  Kaip po vampyro įkandimo žmogus tampa nemirtingas, bet pasmerktas amžinam alkiui ir žudymui, taip po Kristaus “įkandimo“ ir Jo kraujo tampame nemirtingi galutinei pilnatvei Danguje, o ir šioj Žemelėj dar būdami galim kažkiek ragauti Tobulumo. Įdomu, ar ne?

Žodžiu, liturgijoje vyksta daug gilesni ir sudėtingesni dalykai, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tam, kad visa tai suvoktume, reikia udyti savyje simbolinį mąstymą ir, žinoma, – tikėjimą. Tuos dalykus tebeturime, rusena jie mumyse, tik reiktų tinkamai panaudoti.

Katalikų vargai

Tačiau čia  iškyla ir keblumų. Kiek kartų teko girdėti, ar Tu pats, mielas skaitytojau, esi patyręs, kaip šv. Mišių metu… nuobodu.  Migdo. Ir ne dėlto, kad trūksta tikėjimo ar pan. Ten iš tiesų  kartais būna nuobodu. Kunigas paskaito, pakalba į mikrofoną, atsistoji, atsiklaupi, ir, atrodo, viskas. Plius dar gedulingai atliekamos giesmės, kažkokie graudenimai… Štai kodėl, nors buvau visąlaik tikintis, į bažnyčią nevaikščiodavau – nes šv. Mišios asocijuodavosi su laidotuvėmis.

Žinoma, liturgija nėra šou ar koncertas. Jos paskirtis kita – susitikti su Dievu. Tikintysis turi suvokti, kur ir ko eina kiekvieną sekmadienį, bet pilna liudijimų, kaip iš dvasininkų (aišku, tikrai ne visų) pusės labai trūksta supratimo, kas yra liturgija. Juk ji turėtų žmogų įvesti į Prisikėlimą – visomis prasmėmis. Kunigas liturgijoje atstovauja Kristų, „klapčiukai“ – angelus, mes – Dievo tautą. Kiekvienas liturginis judesys, sakinys turi savą turtingą, tūkstančius metų brandintą simboliką ir prasmę. Tad juos atlikti reikia su derama pagarba. Žodžius geriau išgiedoti – tai teikia ir pagarbos, ir grožio. Liturginė muzika tikinčiuosius turėtų taip pat priartinti prie Šventybės, atstoti angelų chorus.

Tačiau ką dažnoje parapijoje (ypač provincijose) matome? Nesinori kažko kaltinti, bet situacija liūdnoka: liturginiai tekstai sausai beriami, skaitoma “be dūšios“, pamokslai tampa ne Šventojo Rašto aiškinimu, o moralais apie nūdienos politikus, ramybės palinkėjimui duodamos penkios sekundės, ir apskritai kažkur skubama, lekiama. Pagarbos jausmo irgi nematyti – praeidami pro altorių, dvasininkai ne nusilenkia, o tik nežymiai linkteli galva, ir pan. Kita problema – giesmės bažnyčioje: kai kurie vargonininkai ir chorai žiauriai nusigieda, nors galima suprasti ir klebono situaciją: negi išvarysi? Teko girdėti giesmių tekstų, prilygstančių „Pūko“ radijo stoties dainų poezijai. Šis pavojus gresia ir giedančiam jaunimui: nauji instrumentai (gitaros, pianinas, smuikai) labai praturtina muziką, bet ir čia nuolatos reikia stengtis kurti nebanalias melodijas ir tekstus. „Aš myliu tave, nes tu myli mane“ nekaip skamba šv. Mišių metu.

Kita žiauriai skausminga katalikų problema – trūksta bendruomenių. Neužtenka vien lankyti pamaldas, tikras krikščionis turėtų būti kartu, dalintis tikėjimo, gyvenimiška patirtimi, vienas kitam padėti, geriau pažinti vienas kitą. Tik būdami kartu esam stipresni. Tuo tarpu ar daug vienybės yra tarp katalikų?.. Susitinkam tik bažnyčioje, žinoma, jei spėjam pamatyti kitą žmogų ir jam palinkėti ramybės per tas duotas penkias sekundes.

Kai kada bendruomenės nebuvimą bando kompensuoti kunigo šou. Liturgijos metu jis improvizuoja, prideda savo žodžių, kuria „šiltą jaukią“ atmosferą, tiesa, nelabai tas pavyksta. Šitaip galbūt bandoma pritraukti jaunimo, bet kas jau kas, o jaunimas moka pamatyti, kas tikra, o kas suvaidinta.

Išeitys?

Va kiek padūsavimų. Kur nuves dabartinė situacija, sunku pasakyti. Kita vertus, matau dvi galimybes pagerinti situaciją:

  1. Bendruomenių formavimas, įvairios veiklos „už bažnyčios kiemo vartų“ organizavimas. Laimė, šitai po truputį vyksta, jauni charizmatiški kunigai buria aplink save žmones ir sudomina krikščionybe.
  2. Liturginis judėjimas. Jis skatintų geriau suvokti, kas gi vyksta šv. Mišių metu, ką reiškia kiekviena liturginė sekundė, padėtų tikintiesiems suprasti tą didingumą ir grožį, Tradiciją, tęsiančią pirmųjų krikščionių laikus. Judėjimo (dar?) nėra, turime tik pavienius asmenis (bent jau kiek žinau), kurie gilinasi į liturgijos specifiką: tai jau minėtasis Benas Ulevičius ir kunigas Eitvydas Merkys. Kai būna geros nuotaikos, protingos kritikos apie šiuolaikinį Eucharistijos šventimą paberia Lietuvos tradicionalistai, kurie net ir savo tinklalapį turi. Visi kaip reikiant išsilavinę, tiesa, gera nuotaika, matyt, retai teužklysta, nes tame puslapyje vietoje konkrečių pasiūlymų ar pavyzdžių daugiausia talpinami kaltinimai ar pamąstymai iš serijos „kaip viskas ritasi žemyn“. Ir šiaip, kiek teko susidurti, jų dažna taktika – kaltinimai ir pasišaipymai. Tokia savotiška maištininkų pozicija, kiek primiršus, jog ne kaži kaip iš šono atrodo, kai katalikai juodina savo vyskupus…

Tad racionalaus, pagarbaus dialogo ir minėto liturginio judėjimo Lietuvoje labai trūksta. O labiausiai – dvasininkų nesustojimo vietoje.

Turime puikių pavyzdžių, kurie užkrečia, tad būtų šaunu, jei jų skaičius augtų.

Reklama